Galbūt skamba keistai, bet aš pati kovoju su savimi

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki,

Ilgai kaupiausi, kol nusprendžiau vis tik parašyti. Mano viduje gyvena didelis demonas, kuris pamažu baigia mane suvalgyti. 

Man 21-neri, studijuoju rimtą profesiją, daug mokausi. Studijos patinka. Puikiai sutariu su kambariokėmis, grupiokais, tikrai nesiskundžiu, kad neturiu draugų ar su kuo išeiti pasilinksminti. Turiu nuostabius tėvus, kurie puikiai mane išauklėjo. 

Atrodo netrūktų nieko, bet problema kitur. Esu idealistė ir pati save iš vidaus naikinu. Nevertinu savęs. Atrodo, kad mano viduje gyvena kita aš, kuri nieko daugiau neveikia, tik kritikuoja, šaukia, įžeidinėja mane. Žinau, galbūt skamba keistai, bet aš pati kovoju su savimi. 

Kaip pavyzdį galiu pateikti neseniai nutikusią situaciją. Visai neseniai atsirado vaikinas, kuriuo, kiek susižavėjau. Susipažinau su juo, paplepėjome. Jis išties mielas, protingas ir tikrai šaunus vaikinas. Šalia tokio kiekviena jautųsi tarsi princesė. Tačiau, kuo daugiau apie jį galvoju, tuo dažniau pagaunu save svarstant tokias mintis, kaip "Juk nesu gražuolė, net nesvajok apie jį, tu jam net nepatinki.", "Kodėl būtent jis? Jis tau per geras.", "Negadink žmogaus.", "Aplink jį tiek gražių, mielų merginų, jis tikrai neprasidės su tokia, kaip tu." ir t.t.

Galbūt, esu tiesiog per daug savikritiška, bet tai jau man trukdo gyventi. Kiekviename žingsnyje aš turiu prie ko prisikabinti, o ne duok Dieve, kur nors susimausiu. Gausiu prastesnį pažymį ar leptelėsiu ne tokį žodį, tada atrodo lyg pasaulio pabaiga vyktų mano viduje. Esu skaičiusi nemažai literatūros, kaip sutarti su savimi. Rašau dienoraštį, stengiuosi išlieti neigiamas emocijas. Kalbėjausi su psichologe. Bet galbūt, turite patarimą?

Dėkoju, už atsakymą.

Pagarbiai,

Saulė. (vardas pakeistas)

Labas, Saule,

Tavo vidinio demono vardas – priklausomybė nuo kitų įvertinimo.  Didžioji dauguma žmonių augina savyje tokius demonus, demonaičius ar demoniukus.  Ir aš pati...  

Gyvename tarp žmonių, tad noras kitiems patikti yra natūralus. Todėl ir stengiamės į save pažiūrėti kitų akimis.  „Ar aš patinku?“, „ar mano elgesys tinkamas?“, „kaip mane vertina?“,  „kaip kiti reaguoja į mano žodžius?“ ir panašūs klausimai sukiojasi galvoje.  Stebime aplinkinių reakcijas ir esame laimingi, jei kituose perskaitome palankumą pritariančiame linktelėjime, pagyrime, šypsenoje ar „laike“, kaip mano atveju. 

Teigiamas atsakas tampa ypač svarbiu, kai bendraujame su mums labai svarbiu žmogumi. Patinkantis vaikinas yra būtent toks. 

Pabandykim suprasti vidinį demoną. Ko jis nori, reikalaudamas, kad būtum tobula?  Jis nori, kad patiktum, todėl stengiasi viską numatyti, užbėgti už akių. Kad viskas vyktų tobulai.  Kad atrodytum tiesiog puikiai. Kad sakytum tik protingus žodžius.  Kad tinkamai ir vietoje juokautum.  Kad neliktų nė spragos nesėkmei.  O jei nepavyksta užkaišyti visų skylių, tai siekdamas tave apsaugoti nuo nusivylimo, jis verčia tave stengtis iš visų jėgų.  Bet jei ir tai nepadeda, demonas tiesiog užkerta tau kelią: nelįsk, nesvajok, negadink žmogaus.

Tikiuosi, Saule, supratai, kad tavasis vidinis demonas iš tiesų yra gero tau siekianti dalis.  Tik to gero jis siekia savais metodais ir būdais.  O tau, kaip rašai,  nebepatinka tie jo būdai.  Suprantu.  Ir man nepatiktų toks griežtas kritikas.

Ką daryti?  Siūlau susidraugauti su demonu ir pamažiukais imti jį mokyti, kad nebūtina tau būti tobula tam, kad būtum laiminga.  Kaip tai padaryti?  Sąmoningai padarant klaidas, stengiantis nepatikti.  Pavyzdžiui, kartais tyčia gali leptelti kokią nesąmonę bendraamžių tarpe. Arba nutaisyti tokią miną, kuri sakytų: prie manęs geriau nesiartink.  Moksle pasirinkti tokį dalyką, kurį mokysies tik tam, kad prastumtum (juk nebūtina visko mokėti gerai ir labai gerai). Ir taip toliau.  Būk kūrybiška. Ir neužmiršk savęs ir savo demoniuko pagirti, kai į nesėkmes reaguosite ramiai.  Ilgainiui tai pavyks vis geriau ir geriau.

Mūsų kritiškieji demonai paprastai užgimsta ankstyvojoje vaikystėje.  Jie išreiškia nuostatas, koks turi būti žmogus, kad jį mylėtų, kad galėtų išgyventi šiame pasaulyje.  Rūpestingi tėvai neretai per aukštai iškelia atitikties, kokiu turi būti vaikas, karteles. Psichoterapinių technikų būdu galima sugrįžti į vaikystę ir suteikti sau to, ko trūko tada, prieš užgimstant demonui-įsitikinimui.  Galimi ir kiti būdai, leidžiantys užsiauginti tą dalį, kuri vis dar elgiasi vaikiškai.  Psichoterapeutas parinktų tinkamas psichotechikas, kurios padėtų greičiau ir lengviau savigraužą ir savikritiškumą paverti savęs priėmimu, pasitikėjimu savimi. 

Tačiau ir be specialisto tu jau gali bendrauti su savo vidiniu kritiku (gal nebevadinkim jo demonu...), pratinti jį prie netobulo gyvenimo, parodydama, kad ir padarytos klaidos yra ne pasaulio pabaiga, o tik klaidos.

Pabaigai dar leptelsiu, kad ir tobulas (iš pirmo žvilgsnio) vaikinas iš tiesų nėra tobulas.  O be to gal jam ir nepatinka firminės gražuolės. Nepabandžiusi jo geriau pažinti (bendraudama vien su savo kritiku)  nesužinosi. 

P.S. Ir dar, Saule, prisipažinsiu, kad manasis skeptikas į šį tekstą žiūri suraukęs nosį.  Jei siekčiau jam pilnai įtikti, tai niekada mano atsakymo neperskaitytum, nes tektų be galo ir be krašto tobulinti ir tobulinti šį tekstą. 

Linga