Aš prakeikta ar užkerėta? Negaliu palikti man netinkančio vaikino

Arūno Maniušio nuotr.

Labas rytas, rašau Jums, nes esu labai pasimetusi, ir jaučiu, kad elgiuosi netinkamai...

Istorija tokia. Su vaikinu kartu esu apie penkis metus, nuo mokyklos laikų, jis vyresnis. Išvyko studijuoti į kitą miestą, aš likau mokykloje. Jis veikdavo, ką norėdavo, tai skaudino...Aš sėdėdavau, laukdavau, kol jis grįš savaitgaliais. Tikrai mylėjau, viską atleisdavau. Atvykau ir aš studijuoti į tą patį miestą, jis gyveno sau, aš sau, buvo labai sunku. Net vaistus nuo depresijos gerdavau, nes man trūkdavo jo dėmesio, troškau būti šalia.

Greit jis susirado kitą, paliko mane. Visada mačiau, kad jam patiko kitų merginų dėmesys, bet man rožiniai akiniai darė savo, atrodė "o kas čia tokio?". Buvau viena, labai kentėjau, verkdavau, norėdavau, kad grįžtų, bet pati niekada nerašiau, jo neieškojau.  Pats grįžo... Pabuvome kartu,  po kiek laiko vėl mane paliko...                     

Kurį laiką bendravau su kitais, jaučiausi išlaisvinta ir laiminga, tik rišo mus piniginiai reikalai ir skolos. Su draugais jis mėgdavo išgerti, pažaisti azartinius žaidimus, būdavo labai agresyvus, net blaivaus proto.

Žodžiu, po poros mėnesių mes vėl kartu, viskas kaip pasakoje, gražu, bet savyje jaučiausi baisiai pažeminta ir įskaudinta, įsivaizduoju, ką apie mane mano kiti...  Tėvams nieko nesakiau, slėpiau, jie būtų tam nepritarę, draugai negalėjo suprasti, kodėl aš vėl su juo. Aš pati nesupratau, bet manau, kad tai kažkokia nesveika meilė jam.

Gyvename kartu metai, lyg ir neblogai, bet tos savybės vis mane erzina, neduoda ramybės,  prisimenu praeitį, matau dabartį ir suvokiu, kad ateities su juo nematau, su juo šeimos nekursiu... Nors jis aprimęs, geresnis, bet alkoholis ir žaidimai nedingsta, ir neabejoju, kad niekada nedings.

Atsirado kitas žmogus, kuris žino mano situaciją, bet aš jam vistiek patinku, jis kiekvieną dieną rodo man dėmesį, negeria, turi ateities planų, rūpinasi manimi, perka man gėlių, yra ramaus būdo, laukia manęs, kol apsispręsiu.  Bet aš jo nesu įsimylėjusi, žiūriu į jį blaiviu protu. Patinka jo švelnumas, nevulgarumas, subtilumas, atrodo, tiktų man...

Bet aš vistiek negaliu išsiskirti su savo vaikinu, kodėl?  Buvau prižadėjusi sau, jei sutiksiu kitą žmogų, kuris galės pakeisti jį, iškarto jį paliksiu... Tai ko aš laukiu, kodėl aš jo palikti negaliu? Gyvenu dvigubą gyvenimą.

Kornelija (vardas pakeistas)

Labas, Kornelija, stebiesi, kad negali palikti tave vis skaudinančio grubaus vaikino ir  pakeisti jį žmogumi, kuris pagal visus parametrus yra tau kur kas labiau tinkantis nei pirmasis. Kaip nebūtų keista, tokia situacija pasitaiko ganėtinai dažnai , ir psichoterapeutų visai nestebina. Tai, ką tu įtari esant prakeikimu, mes vadiname priklausomybe nuo kito žmogaus. 

Taip taip! Priklausomybė gali būti ne tik nuo alkoholio, narkotikų, žaidimų, bet ir nuo kito žmogaus ar žmonių.  Kaip atpažinti, kada paprastas bendravimas tampa priklausomybe? Vienas iš ryškiausių požymių būtent ir pasireiškia tavo atveju - susidaro situacija, kai su konkrečiu žmogumi jautiesi blogai, tačiau negali pakeisti nei pačių santykių,  nei savo reakcijos į juos,  kaip ir negali nutraukti tavęs netenkinančio ryšio.

Išvardinsiu ir kitus požymius, kurių buvimas prisideda prie priklausomybės nuo kito žmogaus formavimo ir stiprinimo, o tuo pačiu ir kalba apie didelę tikimybę, kad tokia priklausomybė jau egzistuoja:

1. Jausmas, kad priklausau nuo kitų žmonių,
2. jausmas, kad pakliuvau į mane žeminančių ir kontroliuojančių santykių spąstus,
3. žema savivertė,
4. poreikis, kad kiti mane palaikytų ir teigiamai įvertintų, nes tik tada gerai jaučiuosi,
5. bejėgiškumas ką nors pakeiti destruktyviuose santykiuose,
6. buvimas  aukos, kankinio(-ės)  ar juokdario vaidmenyse,
7. nesugebėjimas pajusti tikro artumo ar/ir meilės.

Polinkis į priklausomybę nuo kitų žmonių paprastai susiformuoja ankstyvojoje vaikystėje, kai mažo žmogaus išlikimas sveiku ir gyvu  visiškai priklauso nuo tėvų. Šiuo metu paprastai priimami nesąmoningi sprendimai, kad man kažko trūksta, ir tai, ko trūksta, galiu gauti tik per kitus. Toks žmogus, net ir būdamas suaugęs, nesąmoningai kabinasi už kitų, kad galėtų aktyvyzuoti tas jėgas ir gebėjimus, kurie yra jame pačiame.

Kornelija, geroji žinia yra ta, kad tikrai galima atstatyti vidinę ir išorinę asmenybės laisvę. Tačiau šis darbas visumoje turėtų būti kompleksinis, nes svarbu ne tik nuimti egzistuojančios priklausomybės ryšius, bet ir išsiaiškinti jų atsiradimo priežastis bei išspręsti vaikystėje kilusias problemas.  Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad svarbus ne tiek pačios priklausomybės nuėmimas, kiek aiškus suvokimas, ko siekiu šitai darydama ir ką pasieksiu. Tavo atveju norimas tikslas galėtų būti toks ar panašus: noriu tapti mergina, kuri sutiks sau tinkantį vaikiną, sukurs su juo abipusės pagarbos santykius, pamils jį, taps mylima, sukurs su juo šeimą.

Kaip supranti, Kornelija, neįmanoma trumpai papasakoti, kaip atlikti kompleksinį darbą, išsilaisvinant iš nesąmoningų polinkių priklausomybėms, todėl geriausia kreiptis į specialistą. Šiais laikais psichoterapeutai dirba tiek gyvų susitikimų būdu, tiek skaipu, tad galimybė rasti sau tinkamą būdą tikrai yra.  Jei dėl kokių tai priežasčių negalėtum pasinaudoti specialisto pagalba, tai, pasufleruosiu, kad pagrindinės savęs tobulinimo kryptys turėtų būti savivertės didinimas ir pasitikėjimo savimi auginimas.  Sėkmės!

Linga