Agresyvumas: blogai ar gerai?

Arūno Maniušio nuotr.

Šiuo metu mūsų visuomenėje įprasta blaškytis nuo visiško pasyvumo iki perdėto agresyvumo, kai tuo tarpu ekologiška reakcija yra kažkur per vidurį.

Tačiau neteisinga būtų manyti, kad agresija bet kokioje formoje yra blogai. 

Priimta laikytis nuomonės, kad kuo aukštesnio lygio yra žmogus, tuo mažiau jame yra agresyvumo.  Atrodo, kad jis jau gali elgtis kaip Jėzus Kristus, kuris, gavęs per vieną skruostą, atkiš kitą.  Jėzaus Kristaus lygyje tokia reakcija yra natūrali, tačiau mūsų visuomenėje – ne visai.

Save aktualizuojančios asmenybės savo ir kitų suirzimą, pyktį, agresyvumą priima kaip natūralius žmogui būdingus jausmus ir jų pasireiškimus.

Visuomenė, kurioje gyvename, yra daugiau agresyvi nei draugiška, ir svarbu , kad agresyvumas neviršytų tam tikrų ribų ir kartu būtų reiškiamas tinkamomis formomis.

Agresyvumas yra natūralus ir neišvengiamas.  Tad ir aukšto išsivystymo lygio žmonės priima kitų žmonių pykti, bei patys pyksta, o ne vien inkščia arba tyli.

Tad agresyvumas nėra blogai.  Agresyvumas – natūralus žmogaus jausmų pasireiškimas.

Kita vertus prieš agresyvumo pasireiškimą pasisako tokie žmonės, kurie situacijose, kuriose natūralu yra reikšti pyktį ir agresyvumą, jaučiasi silpni, bijo ir todėl į tai reaguoja pasyvumu.

Dar vienas paklydimas, susijęs su agresyvumu, yra nuomonė, kad agresyvumas yra neefektyvus.

Šis mitas buvo išsklaidytas tyrimais, nustatančiais, koks vadovavimo stilius yra pats geriausias – demokratinis ar autokratinis.

Panašu, kad šiuo metu galvojama, kad demokratinis valdymo stilius yra pats geriausias.  Net cituojami Čerčilio žodžiai, kad demokratija yra blogiausia valdymo forma, tačiau nieko geresnio žmonija nesugalvojo.

Vis tik demokratiniu valdymo stiliumi šiuo metu laikomas Lizi Faerl tingus laiko leidimo (o tiksliau – jo švaistymo) stilius. Tuo pačiu pripažįstama, kad autoritarinis stilius reikalingas sudėtingose situacijose, kada būtina greitai priimti sprendimus.

Ar galite įsivaizduoti, kad laivui judant link ledkalnio, demokratiškas kapitonas sušaukia keleivius referendumui, ar reikia sukti laivą į šoną. O referendumuose svarbiausi sprendžiami klausimai – sukti į kairę ar dešinę.

Bleik-Moutono vadovavimo stilių tyrimas buvo kur kas nuodugnesnis. Jo metu išskirti valdymo stiliai, priklausomai nuo atsižvelgimo į savo ir kitų interesus.

Efektyviausio stiliaus vardas teko bendradarbiavimui, kurio metu maksimaliai atsižvelgiama tiek į savo, tiek į kitų interesus.

Antroji vieta teko konfrontacijos (agresijos), rungtyniavimo stiliui. 

Viena iš pagrindinių Bleik-Mounton padarytų išvadų yra ta, jog nepavykus suorganizuoti bendradarbiavimo, naudingiau pereiti į rungtyniavimą, o ne į kompromisą.

Kompromisas – kai nei tau, nei man.

Dar žemesnis efektyvumo lygis nusileidimo stiliuje, kai vertinamas kito interesas ir nieko nedaroma dėl savęs. Šiuo atveju paprastai pasireiškia nenoras prisiimti atsakomybės.  Jei iniciatyvą perleidau kitam, vadinasi dėl pasekmių aš jau nebesu atsakingas. 

Paskutinė vieta efektyvumo atžvilgiu teko vengimo stiliui, kai apskritai nieko nedaroma nei sau, nei kitiems.

Todėl visiems, kurie kiekviename žingsnyje kalba, kad reikia reikšti gėrį kitų atžvilgiu, dar kartą primenu, kad geriausi santykiai –  bendradarbiavimas, kai paisoma tiek savo, tiek kitų interesų. Jei tai nepavyko, pradėkite rungtyniauti. Tai bus kur kas efektyviau.

paruošta pagal S.Kovaliovo video laidą "Asertyvumas prieš pasyvumą ir agresyvumą"