Arūno Maniušio nuotr. |
Pakalbėkime apie baimę. Tiksliau – baimes. Sako, kad nėra nė vieno daikto, reiškinio ar
dalyko, kurio kas nors paniškai nebijotų. Kartais baimės objektai rodosi net
juokingais. Žinoma, ne tam, kuris
bijo.
O bijoma vorų, šunų, tamsos, šviesos,
raudonos spalvos, vandens, moterų, vyrų, griaustinio, šnabždesio, likimo...
Visko neišvardinsi.
Baimių pramotė yra mirties baimė. Maži vaikai dar nesuvokia, ko bijo. Jie jaučia pirminę baimę.
Labai daug priklauso nuo tėvų, ar natūrali
baimė jų vaikams taps draugu, padedančiu
išvengti pavojų, ar priešu, trukdančiu gyventi.
Savaime suprantama, kad mes norime, jog mūsų vaikai būtų
drąsūs, veiktų ryžtingai, atkakliai siektų tikslų, tačiau kartu mokom ir
atsargumo, pavojingų situacijų vengimo, apdairumo.
Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp kvailos
drąsos ir nepagrįstos baimės? O juk ir
pačios dažnai perdėtai pergyvenam dėl vaikučių saugumo. Juk baimės akys didelės.
O kai vaikutis tampa bailiu kiškučiu, imame raginti: „Nebijok!”
Beje, šiuo teigimu tik skatiname
baimę. Kaip tai gali būti? Ogi
paprastai. Atmeskit neiginį „ne“ ir
išgirsit, ką įteiginėjam. Pagrindinė
perduodama informacija yra : „Bijok!”
Geriau palaikykim: „Tu esi drąsus!”
, „Tu gali!”, „Tau pavyks!”, „Tau sekasi!”.
Kaip padėti vaikams
tapti protingai drąsiais galime pasimokyti... iš pačių vaikų. Vaikai dažniausiai sugeba įveikti savo baimes patys.
Ir daro tai pačiu patikimiausiu būdu – palaipsniui.
Tikriausiai pastebėjote, kad vaikus tarytum kas traukia
grįžti į situacijas, kuriose jie išsigando. Tai jų smalsumas skatina ištyrinėti
juos išgąsdinusį objektą.
Berniukai vėl ir vėl važinėja nuo stačių kalniukų.
Mergaitės daugybę kartų šokinėja nuo bortelių, pakylų. Ir vis nuo statesnių bei aukštesnių. Vaikams
reikalinga rizika, kad jie galėtų vystytis.
Gyvenimas šiltnamio sąlygomis, be iššūkių, be rizikos yra nuobodus, ir
vaikai tarytum be priežasties darosi irzlūs.
Prisimenu, kaip mokiausi plaukti. Tėvelis labai stengėsi padėti ir
prilaikydamas mane vandens paviršiuje, liepė judinti rankas ir kojas. Tačiau gurkštelėjau vandens, labai išsigandau
ir kategoriškai atsisakiau toliau mokytis.
Kurį laiką bijojau vandens. Pakui
smalsumas nugalėjo. Tupinėdavau vandeny
palei pat krantą. Vėliau, stebėdama kaip
nardo kiti vaikai, atsiguliau vandeny, pilvuku liesdama dugną. Ilgainiui leidau savo kūneliui teliuškuoti, o
rankomis vis siekdavau dugną. Pagaliau
išdrįsau pasileisti. Niurktelėjau, bet
buvo saugu, nes iškart galėjau atsistoti.
Palaipsniui pajutau nardymo džiaugsmą.
Iki šiol prisimenu, kaip brisdavau vis giliau ir giliau, atsisukdavau į
krantą ir plaukdavau po vandeniu kiek galima ilgiau.
Net ir išmokusi laikytis vandens paviršiuje
ilgai nedrįsdavau plaukti į gilesnes vietas, kur nepasiekdavau dugno
kojomis. Kartą jūroje, netyčia
nuplaukusi giliau, labai išsigandau.
Tačiau kitą kartą jau tyčia plaukiau nors trumpam ten, kur baisu.
Savo mokymosi plaukti patirtį papasakojau tam, kad
parodyčiau, kaip pats žmogus natūraliai
gali įveikti savo baimes. Jei tik yra galimybė grįžti į saugią vietą, baimės
pajutimas yra netgi smagus. Todėl jis vilioja, kviečia, ragina sugrįžti į tą
situaciją vėl . Ir taip žmogus mokosi ne tik tų dalykų, kurių bijojo, bet ir
būdų, kaip įveikti savo baimes.
Kartą prisijaukinęs savo baimę ir užsiauginęs drąsą, žmogus
sužino, kad šitai yra įmanoma, ir pasitikės savimi naujose nejaukiose
situacijose.
Todėl, jei tavo vaikutis kažko baiminasi, negėdink jo ir neskubink,
o sudaryk sąlygas ir leisk jam išbandyti tą situaciją tiek kartų, kiek reikės. O jeigu pati ko baiminiesi, prisimink, kaip
vaikystėje kažko bijojai, o paskui tą
baimę įveikei ir dabar esi drąsi. Tai
reiškia, kad pasinaudodama savo patirtimi, vėl gali tapti drąsi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą