Kaip paaiškinti vaikui apie mirtį

Arūno Maniušio nuotr.

Auginu trejų metų sūnų.  Prieš mėnesį mirė vyro tėtis.  Jis gyveno šalia mūsų, tad ryšys tarp anūko ir senelio buvo didelis. 

Jie turėjo ritualą kartu eiti pasivaikščioti, nes senelis nebedirbo, o sūnaus į darželį dar neleidžiu. 

Mirus uošviui, sūnų nuvežiau savo tėvams. Jis laidotuvių nematė, tačiau dabar klausinėja, kur diedukas. 

Nežinau, kaip ir besakyti, nes man atrodo žiauru tokiam vaikui pasakyti – jo niekada nebebus.  Sakau, kad išvažiavo, bet nežinau, ar gerai elgiuosi.

Sveika,

Savo laiškutyje teiraujiesi, kaip paaiškinti trejų metų vaikui apie senelio mirtį.  Iš vienos pusės tu nenori mažylio skaudinti žinia, kad jo dieduko daugiau nebebus.  Iš kitos pusės supranti, kad vėliau ar anksčiau reikės pasakyti tiesą, todėl jautiesi nerami, nes nežinai, kaip reikės papasakoti apie mirtį.

Suprantu tavo jausmus, nes dažnai ir suaugusiems nelengva kalbėti apie mirtį. 

Atrodo, kad mažam sūneliui pasakoti apie tai yra žiauru.  Tačiau tavo užduotį palengvina tai, kad  trijų metų vaikas dar gyvena daugialypiame pasaulyje.  Jis nuoširdžiai tiki pasakomis, burtininkais, fėjomis, nykštukais.  Jam natūralu kalbėti su žaislais.  Tad ir senelio išėjimą į kitą pasaulį jis gali priimti kaip vieną iš tų stebuklingų dalykų. 

Iš tiesų juk ir mums, suaugusiems, tiek žmogaus gimimas, tiek mirtis yra apgaubti paslapties skraiste.  Nepriklausomai kokiai religijai bepriklausytų, dauguma žmonių tiki, kad numiršta tik fizinis kūnas, o sielos gyvenimas tęsiasi ir po mirties. 

Tad ir tu nemeluosi, papasakodama vaikui apie tai, kad senelis žemiškajame pavidale padarė tai, ką norėjo ir dabar  išėjo į kitą pasaulį.  Durys, pro kurias jis iškeliavo, vadinasi mirtis. 

Nors dabar berniukas negalės kartu su seneliu eiti pasivaikščioti, negalės kalbėti ir žaisti, tačiau su juo ir dabar bus galima bendrauti mintimis.  Senelis, ir būdamas kitame pasaulyje, savo anūką tebemyli, galbūt net stebi, linki viso geriausio, ir galimas dalykas – saugo.    

Išėjusiam seneliui patinka, kai jį prisimena, kai jam linki gero.  Toks palinkėjimas vadinamas malda.  Melstis galima bažnyčioje, o galima ir namuose. Kaip ženklą, kad jį prisimenam, galima uždegti žvakutę ir visiems kartu apie jį pagalvoti.

Tokie paaiškinimai vaikui turėtų būti priimtini.  Manau, kad ir tu pati jausiesi ramesnė, kad taip  paprastai ir priimtinai gali paaiškinti savo sūneliui apie mirtį.