 |
| Arūno Maniušio nuotr. |
Aš asmeniškai negaliu įsivaizduoti, kaip
žmonėms patinka siaubo filmai. Tačiau –
patinka. Jei nebūtų žiūrovų, kino pramonė
nekurtų tokių filmų.
Nėra tiksliai žinoma, kodėl žmonės moka
pinigus už tai, kad juos gąsdintų. Yra keletas nuomonių.
Viena iš versijų yra ta, kad žmogus iš
tiesų neišsigąsta, o tik maloniai susijaudina.
Kita versija teigia, kad po dviejų
valandų siaubo žiūrovas jaučia didelį palengvėjimą, euforiją, kad pagaliau
visas siaubas (vaizdai ir garsai) baigėsi. Arba todėl, kad visa tai nutiko ne su
juo.
Berklio universiteto ir Floridos universiteto
psichologai pasiūlė dar vieną prielaidą – siaubo filmų žiūrovai jaučia
malonumą, kai jaučiasi nelaimingi. Jiems
patinka išgyventi siaubą, ir kuo baisesnis momentas, tuo didesnį malonumą jie
jaučia.
Manau, kad visose teorijose gali būti tiesos. Žmonės juk įvairūs. Visi žinom, kad mazochistai
patiria malonumą, jusdami skausmą. Tad natūralu, kad kai kuriems siaubo filmai
suteikia malonų susijaudinimą, kitiems – ryškų palengvėjimą pasibaigus filmui,
tretiems – kančios euforiją.
Tikiu, kad bus ir daugiau versijų,
paaiškinančių, kodėl vieniems žmonėms patinka siaubo filmai, o kitiems – ne.
Pabaigai paminėsiu prof. Sergejaus Kovaliovo
nuomonę, kad siaubo šaltiniais šiais laikais yra ne tik tokie filmai, knygos,
bet ir masinės informacijos priemonės, persmelktos visokios rūšies gąsdinimais. Jis teigia, kad žmogaus pasąmonė yra patikli
ir, susidurdama su tokia informacija, priima, jog pasaulis yra baisus.
Sakysite, na ir kas. Pasaulis juk yra baisus. Ne visai...
Nustatyta, kad sėkmingų žmonių
pagrindinės nuostatos apie save, kitus ir pasaulį yra tokios:
Aš esu „ok“
Kiti yra „ok“
Pasaulis yra „ok“.
Kiti yra „ok“
Pasaulis yra „ok“.
Kodėl tokios nuostatos padeda gyventi,
lengva paaiškinti: Jei pasaulis – puiki vieta gyventi ir veikti, tai aš drąsiai
galiu imtis bet kokios veiklos, ir man pavyks.
O jei pasaulis – baisi vieta, tai net neverta stengtis.
O išvadas darykite patys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą