2017 m. birželio 3 d., šeštadienis

Susirūpinusi mama: jis jau tokio amžiaus, kad turėtų suprasti, kad kažkas su juo ne taip


Sveiki,

auginu 3,5 m. sūnų, kuris turi lengvos formos cerebrinį paralyžių. Jis vaikšto, bet kitaip nei kiti vaikai, į kiekvieną kojų judesį jam reikia įdėti daug daugiau pastangų, nei sveikam vaikui. Gana daug dirbam, kad pagerintumėm jo eiseną ir visą fizinę jo būklę, važinėjam po sanatorijas, raidos centrus, kas dieną darau jam mankštas. 


Va čia iškyla problema, nes tos kasdienės mankštos mums abiem tapo kaip baisi prievolė ir nervų karas. Jis visiškai neturi tam motyvacijos. Aš suprantu, kad jis - tik vaikas, ir jam nesinori daryti mankštos, bet aš negaliu jam leisti mankštos nedaryti, nes jam ji reikalinga. Tai turi tapti kasdienis dalykas, kaip išsivalyti dantis. Kiekvieną dieną būna tas pats, užtrunka gana ilgai, kol įkalbu daryti mankštą. Berniukas sugalvoja daugybę priežasčių, ką pirmiau turi padaryti, arba tiesiog verkia, pyksta. 


Kai įkalbu (o tai būna ne visada, prievartos nenaudoju), tuomet mankštos metu, prasideda zirzimai, kas minutę pavargsta, reikia pailsėti, tempia laiką ir pan., nors tikrai žinau, kad gali visus pratimus padaryti nuo pradžios iki galo be pertraukos. Pavargau nuo to pastovaus nenoro, pavargo ir jis. 


Atrodo, kad jis nesupranta, kam ji jam reikalinga. Kaip jį motyvuoti? Kaip mums abiems palengvinti šį kasdienį dalyką? Jis dabar tokio amžiaus, kai jau lyg ir turėtų pradėti suprasti, kad vaikšto kitaip, kad ne visiems vaikams reikalingos mankštos ir pan. Raidos centre mums yra minėję, kad jis savo mąstymu metais viršija savo bendraamžius. Tai atrodo, juo labiau turėtų suprasti, kad kažkas ne taip. 


Ar aš jam turėčiau pati paaiškinti visą situaciją ar laukti kol jis pats paklaus? Bet kuriuo atveju, kaip jam viską paaiškinti? Labai bijau, kad tik nesumenktų jo pasitikėjimas savimi, nenuvertintų savęs ar kad nepradėtų savęs gailėtis. Kaip išlaikyti tą vidurį?


Man jis visiškai normalus vaikas. Taip jis vaikšto kitaip, tenka pastoviai lankytis pas gydytojus, važinėjam po reabilitacijos centrus, bet tai tapo norma. Tiesiog normali gyvenimo dalis. Kaip padaryti, kad ir jis tai priimtų, kaip visiškai normalų dalyką, kuris jį lydės visą likusį gyvenimą. Visada stengiuosi kiek įmanoma jį padrąsinti ir leisti būti savarankišku. Labai juo didžiuojuosi, be proto myliu ir labai noriu kiek įmanoma jam labiau padėti, bet bijau perspausti arba, atvirkščiai, kažko iki galo nepadaryti. 
Iš anksto, dėkoju už atsakymą.


Susirūpinusi mama




Sveika, rūpestingoji mamyte,


Jūs šauniai rūpinatės sūneliu. Matau, kad darote viską, kas įmanoma, dėl jo fizinės sveikatos. Suprantu, kad būtų lengviau ir paprasčiau, jei vaikutis jau dabar norėtų vaikščioti kaip kiti vaikai ir būtų pakankamai motyvuotas daryti taip reikalingą jam mankštą.  


Vistik atkreipkim dėmesį, kas yra natūralu tokio amžiaus vaikui.  Nuo 1,5 iki 4 metų vaiko psichikoje formuojasi taip vadinamas dominavimo kontūras.  Vaikai pradeda jausti, kad jie yra atskiros asmenybės (o nebe mamos dalis) ir ima „treniruoti“ savo valios reiškimą.  Kaip jie tai daro?  Prieštaraudami kito valiai.  O „kitas“ – pagrindinai mama, kurios neatsiejama dalimi iki tol jautėsi vaikutis.  Kiekvienas atsiskyrimas yra ganėtinai nelengvas. Tokio amžiaus vaikų priešgyniavimai pasireiškia net ir tada, kai iš tikrųjų jie ir patys nori kažką daryti.  


Atsižvelgiant į vaiko vystymosi etapą ir jo ypatumus, tiesiog būtina leisti jam laikas nuo laiko „nugalėti“ mamą.  Kas jūsų sūneliui, kaip matau iš laiško, pavyksta.  Šaunuolis berniukas! Tai patvirtina  normalų jo psichinį vystymąsi. Ir tai kur kas svarbiau nei tinkama dienotvarkė, reguliarus mankštinimasis ar net kasdienis dantų valymas.


O kaip gi tada būtinoji mankšta?  Visų pirma, naudinga būtų ieškoti būdų, kaip šią veiklą paversti linksmu ir maloniu užsiėmimu.  Gal paversti pasaka? Tarkim kaip herojus, įveikdamas kliūtis, nugalėdamas pavojus ir įvairias kliūtis pasiekia stebuklų šalį, kur yra apdovanojamas.  Galima suorganizuoti malonių siurprizų kelionę, kur, padarius atitinkamus veiksmus, bus galima atidaryti stebuklų dėžutę. Siurprizu gali būti smulkmenėlė, svarbu, kad ji patiktų vaikui. Apdovanojimas turi sekti iškart, padarius reikiamus pratimus.  Berniukas dar nepajėgus rimtesnėms sąlygoms - „jei visą savaitę darysi mankštą, sekmadienį eisim į cirką“.  Tam jis dar per mažas.


Ne straipsnio užduotis pateikti galimus žaidimų pavyzdžius, todėl ieškokite reikiamos literatūros, bendraukit ir dalinkitės idėjomis su kitomis mamytėmis, pati būkit kūrybinga, pastabi, kantri. Pagalvokit, kaip būtų galima išnaudoti berniuko norą (kuris būdingas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems žmonėms) priešintis tam, kas privaloma. Idealus atvejis būtų, jei pavyktų „padaryti“, pavyzdžiui, žaidimą su mašinytėm privalomu užsiėmimu, o mankštinimąsi kartu su mama – bendru įdomiu žaidimu. Jūs, žinoma, suprasit, kas yra kas, o sūneliui pateiksit priešingai. Savaime suprantama, kad dabartinėje situacijoje prie to pereiti nelengva, bet ir nedidelė pažanga gerokai praskaidrintų mankštinimosi laiką.


Girdžiu, kad baiminatės perspausti, suprantu, kad norisi, jog vaikas išaugtų pasitikintis savimi.  Tai tikrai svarbu.  Ir todėl neskubinkit jo „supratimo“, kad jis yra kitoks nei kiti vaikai.  Pasaulis jam dabar yra pilnas visokiausių įdomių dalykų, ir berniukui visai nesvarbu, kad jis juda kažkaip savitai.  Kaip jam nesvarbu, kad jo akys mėlynos, o kaimynuose gyvenančios mergytės – rudos.   Šiuo metu jam tai – nereikšmingi dalykai.  


Tačiau! Vaikas puikiausiai jaučia mamos nuotaikas.  Nors jūs puikiai suprantate, kad savitas sūnelio judėjimas ir su tuo susijęs gyvenimo ypatumas yra tokiam vaikui normalu,  lyg netyčia laiške praslysta jūsų nerimas, lyginant sūnelio judesius su sveikų vaikų judėjimu, nusistebėjimas, kad berniukas to „nemato“ ir nenori būti kaip visi. Berniukas puikiai jaučia net menkiausią mamos nerimą, įtampą ir pats ima pergyventi šiuos jausmus. Todėl žiūrėkit į viską kuo paprasčiau.  Jūsų sūnus tiesiog yra toks, ir tai nė kiek nesumažina jo kaip žmogaus vertės. Jūsų vidinė ir išorinė ramybė signalizuos jam, kad viskas yra tvarkoje, ir jis galės tiesiog pasitikėti savimi, kitais, pasauliu.


Žinoma, ateis laikas, kai kitų vaikų replikos ar net juokas atkreips berniuko dėmesį, kad kažkas su juo yra ne taip, ir jis skųsis ar guosis jums. Išgirsite jį, priimsite jo jausmus ir paaiškinsite.  Paprastai, suprantamai vaikui. Apie jo ligą. Paaiškinsite ir apie kitus vaikus, kurie ne iš piktumo, o iš nesupratimo netinkamai elgiasi.  Paaiškinsite ir tai, kad jie dar nepamatė, koks jis linksmas, išradingas, sumanus.  O kai šitai pastebės, tai nebematys eisenos keistumo, o norės su juo  draugauti ir kartu žaisti. 


Stiprybės, kūrybingumo, kantrybės ir sėkmės!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą