Sveiki,
auginu 3,5 m. sūnų, kuris turi lengvos formos cerebrinį paralyžių. Jis
vaikšto, bet kitaip nei kiti vaikai, į kiekvieną kojų judesį jam reikia įdėti
daug daugiau pastangų, nei sveikam vaikui. Gana daug dirbam, kad pagerintumėm
jo eiseną ir visą fizinę jo būklę, važinėjam po sanatorijas, raidos centrus,
kas dieną darau jam mankštas.
Va čia iškyla problema, nes tos kasdienės mankštos mums abiem tapo kaip baisi
prievolė ir nervų karas. Jis visiškai neturi tam motyvacijos. Aš suprantu, kad
jis - tik vaikas, ir jam nesinori daryti mankštos, bet aš negaliu jam leisti mankštos
nedaryti, nes jam ji reikalinga. Tai turi tapti kasdienis dalykas, kaip
išsivalyti dantis. Kiekvieną dieną būna tas pats, užtrunka gana ilgai, kol
įkalbu daryti mankštą. Berniukas sugalvoja daugybę priežasčių, ką pirmiau turi
padaryti, arba tiesiog verkia, pyksta.
Kai įkalbu (o tai būna ne visada, prievartos nenaudoju), tuomet mankštos metu,
prasideda zirzimai, kas minutę pavargsta, reikia pailsėti, tempia laiką ir
pan., nors tikrai žinau, kad gali visus pratimus padaryti nuo pradžios iki galo
be pertraukos. Pavargau nuo to pastovaus nenoro, pavargo ir jis.
Atrodo, kad jis nesupranta, kam ji jam reikalinga. Kaip jį motyvuoti? Kaip
mums abiems palengvinti šį kasdienį dalyką? Jis dabar tokio amžiaus, kai jau
lyg ir turėtų pradėti suprasti, kad vaikšto kitaip, kad ne visiems vaikams
reikalingos mankštos ir pan. Raidos centre mums yra minėję, kad jis savo
mąstymu metais viršija savo bendraamžius. Tai atrodo, juo labiau turėtų
suprasti, kad kažkas ne taip.
Ar aš jam turėčiau pati paaiškinti visą situaciją ar laukti kol jis pats
paklaus? Bet kuriuo atveju, kaip jam viską paaiškinti? Labai bijau, kad tik
nesumenktų jo pasitikėjimas savimi, nenuvertintų savęs ar kad nepradėtų savęs
gailėtis. Kaip išlaikyti tą vidurį?
Man jis visiškai normalus vaikas. Taip jis vaikšto kitaip, tenka pastoviai
lankytis pas gydytojus, važinėjam po reabilitacijos centrus, bet tai tapo
norma. Tiesiog normali gyvenimo dalis. Kaip padaryti, kad ir jis tai priimtų,
kaip visiškai normalų dalyką, kuris jį lydės visą likusį gyvenimą. Visada
stengiuosi kiek įmanoma jį padrąsinti ir leisti būti savarankišku. Labai juo
didžiuojuosi, be proto myliu ir labai noriu kiek įmanoma jam labiau padėti, bet
bijau perspausti arba, atvirkščiai, kažko iki galo nepadaryti.
Iš anksto, dėkoju už atsakymą.
Susirūpinusi mama
Sveika, rūpestingoji mamyte,
Jūs šauniai rūpinatės sūneliu. Matau, kad darote
viską, kas įmanoma, dėl jo fizinės sveikatos. Suprantu, kad būtų lengviau ir
paprasčiau, jei vaikutis jau dabar norėtų vaikščioti kaip kiti vaikai ir būtų
pakankamai motyvuotas daryti taip reikalingą jam mankštą.
Vistik atkreipkim dėmesį, kas yra natūralu tokio
amžiaus vaikui. Nuo 1,5 iki 4 metų vaiko
psichikoje formuojasi taip vadinamas dominavimo kontūras. Vaikai pradeda jausti, kad jie yra atskiros
asmenybės (o nebe mamos dalis) ir ima „treniruoti“ savo valios reiškimą. Kaip jie tai daro? Prieštaraudami kito valiai. O „kitas“ – pagrindinai mama, kurios
neatsiejama dalimi iki tol jautėsi vaikutis.
Kiekvienas atsiskyrimas yra ganėtinai nelengvas. Tokio amžiaus vaikų
priešgyniavimai pasireiškia net ir tada, kai iš tikrųjų jie ir patys nori kažką
daryti.
Atsižvelgiant į vaiko vystymosi etapą ir jo
ypatumus, tiesiog būtina leisti jam laikas nuo laiko „nugalėti“ mamą. Kas jūsų sūneliui, kaip matau iš laiško,
pavyksta. Šaunuolis berniukas! Tai
patvirtina normalų jo psichinį
vystymąsi. Ir tai kur kas svarbiau nei tinkama dienotvarkė, reguliarus
mankštinimasis ar net kasdienis dantų valymas.
O kaip gi tada būtinoji mankšta? Visų pirma, naudinga būtų ieškoti būdų, kaip
šią veiklą paversti linksmu ir maloniu užsiėmimu. Gal paversti pasaka? Tarkim kaip herojus,
įveikdamas kliūtis, nugalėdamas pavojus ir įvairias kliūtis pasiekia stebuklų šalį,
kur yra apdovanojamas. Galima suorganizuoti
malonių siurprizų kelionę, kur, padarius atitinkamus veiksmus, bus galima
atidaryti stebuklų dėžutę. Siurprizu gali būti smulkmenėlė, svarbu, kad ji
patiktų vaikui. Apdovanojimas turi sekti iškart, padarius reikiamus pratimus. Berniukas dar nepajėgus rimtesnėms sąlygoms -
„jei visą savaitę darysi mankštą, sekmadienį eisim į cirką“. Tam jis dar per mažas.
Ne straipsnio užduotis pateikti galimus žaidimų
pavyzdžius, todėl ieškokite reikiamos literatūros, bendraukit ir dalinkitės
idėjomis su kitomis mamytėmis, pati būkit kūrybinga, pastabi, kantri.
Pagalvokit, kaip būtų galima išnaudoti berniuko norą (kuris būdingas ne tik
vaikams, bet ir suaugusiems žmonėms) priešintis tam, kas privaloma. Idealus
atvejis būtų, jei pavyktų „padaryti“, pavyzdžiui, žaidimą su mašinytėm
privalomu užsiėmimu, o mankštinimąsi kartu su mama – bendru įdomiu žaidimu.
Jūs, žinoma, suprasit, kas yra kas, o sūneliui pateiksit priešingai. Savaime
suprantama, kad dabartinėje situacijoje prie to pereiti nelengva, bet ir
nedidelė pažanga gerokai praskaidrintų mankštinimosi laiką.
Girdžiu, kad baiminatės perspausti, suprantu, kad
norisi, jog vaikas išaugtų pasitikintis savimi.
Tai tikrai svarbu. Ir todėl
neskubinkit jo „supratimo“, kad jis yra kitoks nei kiti vaikai. Pasaulis jam dabar yra pilnas visokiausių
įdomių dalykų, ir berniukui visai nesvarbu, kad jis juda kažkaip savitai. Kaip jam nesvarbu, kad jo akys mėlynos, o
kaimynuose gyvenančios mergytės – rudos.
Šiuo metu jam tai – nereikšmingi
dalykai.
Tačiau! Vaikas puikiausiai jaučia mamos nuotaikas. Nors jūs puikiai suprantate, kad savitas
sūnelio judėjimas ir su tuo susijęs gyvenimo ypatumas yra tokiam vaikui
normalu, lyg netyčia laiške praslysta
jūsų nerimas, lyginant sūnelio judesius su sveikų vaikų judėjimu, nusistebėjimas,
kad berniukas to „nemato“ ir nenori būti kaip visi. Berniukas puikiai jaučia
net menkiausią mamos nerimą, įtampą ir pats ima pergyventi šiuos jausmus. Todėl
žiūrėkit į viską kuo paprasčiau. Jūsų
sūnus tiesiog yra toks, ir tai nė kiek nesumažina jo kaip žmogaus vertės. Jūsų
vidinė ir išorinė ramybė signalizuos jam, kad viskas yra tvarkoje, ir jis galės
tiesiog pasitikėti savimi, kitais, pasauliu.
Žinoma, ateis laikas, kai kitų vaikų replikos ar
net juokas atkreips berniuko dėmesį, kad kažkas su juo yra ne taip, ir jis
skųsis ar guosis jums. Išgirsite jį, priimsite jo jausmus ir paaiškinsite. Paprastai, suprantamai vaikui. Apie jo ligą.
Paaiškinsite ir apie kitus vaikus, kurie ne iš piktumo, o iš nesupratimo
netinkamai elgiasi. Paaiškinsite ir tai,
kad jie dar nepamatė, koks jis linksmas, išradingas, sumanus. O kai šitai pastebės, tai nebematys eisenos
keistumo, o norės su juo draugauti ir
kartu žaisti.
Stiprybės, kūrybingumo, kantrybės ir sėkmės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą