Eksperimentas, įrodęs, kad tikėjimas padeda pasveikti

Papasakosiu apie vieną įdomų eksperimentą su neįtikėtinu rezultatu. Eksperimento metu buvo tiriama, kaip ligoniui padeda pasveikti jį gydančiojo gydytojo tikėjimas skiriamo gydymo efektyvumu.

Amerikiečių mokslininkai pravedė eksperimentą su taip vadinama dviguba akla kontrole, kai nei tiriamieji, nei žmonės, pravedantys eksperimentą nežino, o kas iš tiesų yra tiriama.

Buvo parinktos dvi ligonių grupės, kurios buvo vienodos pagal įvairius parametrus: žmonių skaičių, vyrų ir moterų skaičių, dalyvių amžių, išsilavinimą, diagnozę ir sirgimo laiką.

Šias grupes ligonių gydė tais pačiais vaistais, tačiau juos prižiūrintys gydytojai buvo taip pat suskirstyti į dvi grupes: vienos grupės gydytojai tikėjo, kad tas vaistas padės ligoniams, kitos grupės gydytojai netikėjo vaisto efektyvumu.

Ir dar  į eksperimentą buvo įvesta viena slapta sąlyga: pusė gydytojų iš kiekvienos grupės (tikinčių ir netikinčių) gavo ne vaistus, o placebo. Placebo yra vaisto formos tabletė, tačiau ji yra “tuščia”, nes neturi gydančiojo elemento. Likę gydytojai abiejose grupėse gavo tikrą vaistą.

Tokiu būdu gydytojai sudarė keturias grupes:
-tikintys vaisto efektyvumu ir naudojantys gydimui tikrą preparatą;
-tikintys vaisto efektyvumu ir naudojantys gydimui placebo;
-netikintys vaisto efektyvumu ir naudojantys gydimui tikrą preparatą;
-netikintys vaisto efektyvumu ir naudojantys gydimui placebo.

Po dviejų mėnesių gydymo nepriklausoma ekspertų grupė, nežinodama nieko apie eksperimente sudarytas gydytojų ir ligonių grupes, įvertino gydymo rezultatus.

Didžiausias netikėtumas buvo tame, kad tikintys vaistų efektyvumu gydytojai, bet naudoję gydyme placebo, pasiekė geresnių rezultatų, nei gydytojai, naudoję tikrą vaistą, bet netikintys to vaisto efektyvumu.

Šis eksperimentas parodė, kad gydymo sėkmingumas priklauso nuo gydytojo tikėjimo, kad jo skiriamas gydymas yra efektyvus.

Beje, tarybiniais metais, kai žmonės aklai tikėjo užsienietiškų vaistų efektyvumo galia, psichologas V. Kaganas, dirbdamas su vaikais, naudodavosi taip pavadintu tėvų placebo efektu. 

Jis užsakė tipografijoje pagaminti etiketes su “importinių” vaistų pavadinimais, jas užklijuodavo ant buteliukų su vitaminais ir duodavo vaikų tėvams kaip raminančius ar stimuliuojančius vaistus.  Ir “vaistai” veikdavo, kaip būdavo pasakyta.

Svarbiausia, kad specialistas tikėjo, kad jo naudojamas metodas veiks. Ir jis veikė.

Savaime suprantama, kad tikėti turi ne tik gydytojas, bet ir ligonis, kuris gydosi pas tą gydytoją.  Jei jis netikės gydytoju ar jo skiriamais vaistais, tai jie ir nesuveiks.