Žmogaus gyvenimo prasmė ir vertybės atskirose gyvenimo stadijose yra skirtingos

Tikriausiai, nėra nė vieno žmogaus, kuris nors kartą gyvenime neužduotų sau nors vieno iš „amžinųjų klausimų“: „Kas aš esu?“, „Koks mano gyvenimo tikslas?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“ ir pan.

Prof. S. Kovaliovo nuomone, svarbu rasti atsakymus į šiuos klausimus jau vien todėl, kad jie gali padėti rasti būdus, kaip išeiti iš civilizacijos akligatvių, nes šiandieninė civilizacija prarado savo egzistavimo prasmę.

Nemažiau svarbu rasti išėjimus iš žmogaus psichologinių problemų labirinto, kas irgi įmanoma, tik keliant egzistencinius klausimus ir randant į juos atsakymus.

Amžinuosius būties klausimus galima suskirstyti pagal du pagrindinius aspektus: gyvenimo prasmės ir gyvenimo vertės (vertingumo). Nerandant atsakymų į klausimus „Kam aš gyvenu?“ (prasmė) ir „Dėl ko aš gyvenu?“ (vertingumas), trumpalaikis žmogaus gyvenimas su neišvengiama pabaiga tampa visiškai bevertis.

Civilizacijos siūlomi prasmės ir vertingumo modeliai bando įpiršti, kad gyvename dėl jausminių malonumų, materialinių gėrybių, statuso ir valdžios.  Tačiau visa tai pasiekus ar įsigijus, darosi aišku, kad juose nėra prasmės ir vertingumo. Tada kyla mintis, kad tie dalykai yra ne tikslas, o priemonės, reikalingos pasiekti kai ką kur kas svarbesnio.

Į klausimą, o kas yra svarbesnis ir reikšmingesnis atsako S. Kovaliovo integralinis neuroprogramavimas (INP). INP suskirstė žmogaus gyvenimo kelionę, siekiant pasiekti savo Kosmišką Esmę, į šešis lygius ir stadijas (šiame straipsnyje peržiūrėsime pirmąsias keturias stadijas).  S. Kovaliovas padarė prielaidą, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi turėti skirtingą prasmę ir kaskart kitokią, savitą vertybių sistemą.

Kiekvienas naujas gyvenimo lygis turi turėti aukštesnio lygio prasmę, tačiau ankstesnė prasmė ne prapuola, o matrioškos principu išlieka naujoje prasmėje, o ilgainiui ir visoje prasmių sistemoje.

Prisiminkim, kokias keturias žmogaus gyvenimo stadijas išskiria INP:

Adaptacija
Socializacija
Individualizacija
Transpersonalizacija

Tai reiškia, kad žemiškoje plotmėje žmogus iš pradžių turi prisitaikyti gyventi šiame pasaulyje (adaptacija). Paskui jam reikia įsipaišyti į socialinį gyvenimą (socializacija).

Vakarų civilizacijos kanonais sėkminga socializacija (įskaitant materialinę gerovę, aukštą statusą ir valdžią) realizuojasi lozungu „Gyvenimas pasisekė.“ 

Tačiau šia stadija gyvenimas toli gražu nesibaigia. Pagrindinė gyvenimo šiame pasaulyje užduotis – individualizacija, kurią įgyvendinant reikia atrasti ir atverti savo nepakartojamumą, tai, kuo kiekvienas žmogus yra ypatingas.  O tai padaryti įmanoma tik nusimetus sociumo suteiktas roles, kaukes, amplua.

Pirmosios trys stadijos – adaptacija, socializacija ir individualizacija – paimtos kartu atitinka „Gyvenimo pasaulyje“ pusę. Kitas etapas prasideda trasnpersonalizacijos stadija.  Deja, net šią pirmą iš likusių trijų stadijų, kurios kartu sudaro „Gyvenimo Dvasioje“ etapą, pasiekia tik labai nedaug žmonių. Transpersonalizacijos stadijoje žmogus tarytum išeina iš savo, savo gyvenimo ribų. O etapas baigiamas Išsilaisvinimo stadijoje taip vadinamu nušvitimu.

Tai kokias prasmes galima priskirti gyvenimo stadijoms?

Malonumo patyrimas (adaptacija);
Naudos gavimas (socializacija);
Pažinimas (individualizacija);
Įprasminimas ir įsisavinimas (Transpersonalizacija).

Atsakant į prasmės (Kam?) ir vertybių (Dėl ko?) klausimus atsakymai atrodo šiek tiek kitaip:

Adaptacijos prasmė – išgyventi ir gyventi, vertybė – pats gyvenimas;
Socializacijos prasmė – užsitarnauti gėrybes ir jas gauti, vertybė – tarnavimas
Individualizacijos prasmė – tapti savimi ir savirealizacija, vertybė – savęs išreiškimas;
Transpersonalizacijos prasmė – išsiplėsti erdvėje ir laike, vertybė – būties esmė.

Paruošta pagal S.Kovaliovo straipsnį „О вечных вопросах бытия…“