Kas yra sėkmė?

Cutomu Jamaguči

Ne taip retai šiuolaikinis žmogus nesijaučia sėkmingu ir laimingu.  Ypač kai pavydžiai peržvelgia  į socialinius tinklus įkeltas nuotraukas su  besišypsančiais pažįstamų ar nepažįstamų draugų veidais palmių,  žydrų baseinų ar turistinių įžymybių fone.  Štai jie - tikrieji laimės kūdikiai!  Ir skalsiai nuryja seilę, akimis rydamas spalvingomis nuotraukomis įamžintą svetimą pusryčių-pietų-vakarienių istoriją. 
 

Ir netgi nesvarbu, jog aiškiai suvokiama, kad paveikslėliuose pateikiamas nudailintas žmogaus gyvenimo fasadas, kuris toli gražu neatspindi visos realybės, tačiau šių grožybių fone savas gyvenimas atrodo žiauriai blankus, pilkas ir prėskas.

Būtų galima pasakyti: „Mažiau sėdėk  socialiniuose tinkluose, o daugiau dirbk, tada pats galėsi perspjauti eilinius turistėlius savais egzotinių šalių, egzotinės veiklos ir egzotinių patiekalų vaizdais!”.  Tačiau darbas retai kam asocijuojasi su sėkme. 

Sėkmė – tai, kas atsitinka ne kruvino prakaito dėka, o nepriklausomai nuo  žmogaus  valios, tai, ką likimas jam pateikia kaip dovaną ant lėkštutės.  Kai belieka imti, tuo naudotis ir džiaugtis sėkme.

Ir vistik, ar žmogus likimo dovanas priims kaip sėmę ar kaip nesėkmę (ir atitinkamai, ar tuo džiaugsis, ar liūdės) didžia dalimi priklauso nuo jo vertybių ir požiūrio.  Pateiksiu pavyzdį, o skaitytojui siūlau įvertinti, ar šioje istorijoje žmogus patyrė sėkmę, ar nesėkmę.

Dvidešimtmetis  „Mitsubishi“ bendrovės inžinierius Cutomu Jamaguči  1945 m. rugpjūčio 6 d. anksti ryte darbo reikalais atvyko į Chirosimą.  Tą dieną  8:15 val. vietiniu laiku amerikiečių bombonešis  ant miesto numetė  atominę bombą.  Žuvo 74 tūkstančiai žmonių. Jamaguči, kuris tuo metu buvo 3 km atstumu nuo sprogimo epicentro, laikinai apako, patyrė kairiosios pusės nudegimus.

Kitą rytą, skubėdamas į traukinį, kad kuo greičiau išvyktų iš šio nelaimingo miesto, papildomai dar buvo apšvitintas liekamosios radiacijos spinduliuote. Jamaguči skubėjo namo, kur turėjo būti saugu ir gera po patirto košmaro. 

O gyveno jis... Nagasaki, mieste, į kurį po dviejų dienų amerikiečiai numetė antrą atominę bombą.  Tuo metu Jamaguči, visas apibintuotas buvo kontoroje ir pasakojo  direktoriui, ką jam teko patirti komandiruotės metu. Direktorius nenorėjo patikėti, kad vienas sprogimas nušlavė visą miestą.  Kai blykstelėjo  atominio sprogimo balta šviesa, Jamaguči pagalvojo, jog jį vis dar persekioja Chirosimoje patirtas siaubas.  Tačiau tai buvo ne haliucinacija. 

Cutomu Jamaguči išgyveno ir antrąjį atominį sprogimą.  Stebuklingo palankių aplinkybių susiklostymo dėka, išliko gyvais ir jo žmona bei sūnelis.

Ilgainiui Jamaguči pasveiko po sunkios ligos, kurią sukėlė atominių sprogimų reiškiniai, ir netgi sugrįžo į sąlyginai normalų gyvenimą. Nuo 2000 metų aktyviai  dalyvavo judėjime prieš atominį ginklą. Mirė sulaukęs 93 metų.

Grįžkime prie klausimo, ar Cutomu Jamaguči pasisekė, ar ne.  Galima sakyti, kad jam būtų pasisekę, jei tų trijų dienų laikotarpiui jis būtų buvęs komandiruotėje visai kitame mieste, toli nuo Chirosimos ir Nagasaki. 

Tačiau pripažinkime, kad tose aplinkybėse,  į kurias pateko, jam žiauriai pasisekė.  Juk tų baisių sprogimų metu žuvo tūkstančiai žmonių, o jis išliko gyvas.

Pats Jamaguči savo išgyvenimą patirtuose atominiuose sprogimuose vertino kaip sėkmę.