Arūno Maniušio nuotr. |
Sveiki, atrodo visai neseniai su gyvenimo draugu didžiulių valios pastangų dėka
pradėjome tvarkyti labai didelę jo ir taip pat mūsų santykių problemą -
priklausomybę nuo "žolės" vartojimo. Ši "žalioji fėja" daug
metų (apytiksliai, kiek man žinoma, vartojo 8 metus ) būdavo kartu su juo
įvairiose gyvenimo situacijose: kai būdavo linksma, kai būdavo liūdna, kai
viskas sekdavosi ir priešingai - kai viskas slysdavo iš po kojų. Kiekvieną
dieną, po kelis kartus. Pinigų buvo mažai, bet tam užtekdavo...
Ir pagaliau - kažkokia dangiška šviesa apšvietė jį, įkvėpė naujam
gyvenimui. Naujuosius metus pradėjo nesisvaigindamas. Tačiau dabar susiduriam
su kitomis problemomis - staigi nuotaikų kaita, agresija, pyktis dėl
menkniekių, labiausiai sunku su gebėjimu susikaupti, susikoncentruoti,
prisiminti svarbius darbus, sunkiai ir bendrauja, sako tingi. Dienomis apima
kažkoks nuolatinis mieguistumas, nors naktį gali prasėdėti nieko neveikdamas
iki 3 val. Šiuo metu apskritai atrodo, kad jį apėmė kažkokia depresija. Jis
apskritai nenori nieko, niekur ir su niekuo. Visiška apatija.
Aš labai stengiuosi pakelti nuotaiką, skatinti jį kažkokiai veiklai, nors
kartais jaučiu, kad ir pati nebeturiu kantrybės. Skaičiau, kad tokie požymiai
būna staigiai metusiems vartoti, bet mano nuomone, visas šias problemas reikia
spręsti dabar pat, kol neišsivystė dar rimtesnės problemos.
Tai kaip aš jam galiu padėti? Kaip man reikėtų su juo bendrauti, kad
nesusilaukti agresyvios reakcijos (jos susilaukia visi aplinkiniai su kuriais
jis bendrauja, net ir jo mama) ? Kaip apskritai jį reikėtų pradėti mokinti
bendrauti su kitais žmonėmis? Kaip padėti jam išmokti susikaupti? Ir apskritai
kaip ištaisyti ar pradėti taisyti visą šią sukeltą žalą?
Pagarbiai,
Aida
Labas, Aida, iš laiško nesupratau, ar tu gyveni kartu su draugu, ar
atskirai, tačiau, matau, kad draugo problemas priimi kaip savo. Tu džiaugiesi,
kad Naujus metus draugas pagaliau pradėjo be narkotikų, rūpiniesi, kaip galėtum
padėti jam išsilaikyti be kvaišalų.
Tu
jau ne kartą patyrei nusiminimą, kai tavo pagalba buvo bevaisė, beviltiškumą ir
pyktį, pasireiškiant draugo agresijai. Natūralu,
kad pritrūksta kantrybės, kai daug energijos reikalaujančios pastangos
susigeria lyg vanduo į įkaitusį dykumos smėlį ir po akimirkos nelieka nė
pėdsako.
Priklausomybę nuo kvaišalų turinčiųjų asmenų artimieji paprastai yra
įtraukiami į priklausomybės verpetą. Tokiu būdu visas šeimos pasaulis sukasi
apie narkomaną. Aida, panašu kad ir tu jau tapai priklausoma nuo savo draugo,
kaip jis tapo priklausomas nuo žolės.
Draugo problemą tu priimi kaip savo, kalbi tik
apie jį, susidaro įspūdis, kad tavo pačios jausmai priklauso nuo to, kaip
jaučiasi jis. Tikėtina, kad rūpinimasis draugu tau leidžia pajusti savo
reikalingumą ir reikšmingumą.
Todėl pirmoji ir tiesiog būtina sąlyga – visų pirma padėti sau pačiai. Tik gyvendama savo gyvenimą, išlikdama rami
ir sveika, turėdama pinigų, tvarkydamasi savo buitį ir išlaikydama dvasios
stiprybę, galėsi ir jam protingai padėti. T
Tik taip, jei saugodama save
apsispręstum draugą palikti, tu nesulūši netekusi vilties, o galėsi pradėti
naują gyvenimo etapą, žinodama, kad padarei, ką galėjai ar net daugiau.
Padėti narkomanui iš tiesų nėra
lengva, kaip ir jam pačiam sunku yra iškentėti neišvengiamai pasireiškiančias
abstinencijos kančias.
Tu tiksliai
pastebėjai ir išvardinai, kaip draugui pasireiškia žolės rūkymo pasekmės. Norint nors apytiksliai įsivaizduoti, kaip
jaučiasi narkomanas krizės metu, galima įsivaizduoti, kas būtų, jei vienu
metu pasireikštų karštinė, pykinimas iki
vėmimo, viduriavimas, raumenų ir sąnarių skausmai, drebulys, baisus galvos
skausmas.
Taip besijaučiančiam žmogui ką nors sakyti yra
beprasmiška. Jo vienintelis tikslas yra
daryti viską, kad tik šis košmaras baigtųsi.
Dar būtų naudinga žinoti, kaip sutrinka kvaišalus vartojusio asmens
mąstymas. Paprastai jis mąsto ne pilnomis frazėmis, o tik minčių
nuotrupomis, užsiciklina, greitai užmiršta, ką darė, ko norėjo, vadovaujasi
refleksais.
Tad barantis, keliant triukšmą, verkiant, daužant indus,
pažadinsi jame sąlyginį refleksą „daryk kaip aš“ ir jis ims elgtis taip
pat. Ir tai nebus jo sąmoningi veiksmai
– jis tik mašinaliai kartos elgesį, kurį mato.
Atsižvelgiant į mąstymo ypatumus kur kas naudingiau bus kalbėti su juo
trumpais sakiniais, konkrečiai nurodant, ką turėtų daryti: „ateik į virtuvę“,
„sėsk už stalo“, „paimk šaukštą“.
Kalbėti reikėtų kaip įmanoma ramiau, nes tada ir jis, tegu ir
mašinaliai, elgsis ramiai. Žinoma, toks narkomano elgesys įmanomas tik tada,
kol nėra krizės.
Pasitaikius palankiam metui galima bandyti įtraukti draugą į kokią nors
gydymo programą, kreiptis į specialistus, kurie išsamiau galės patarti, kaip
padėti nuo narkotikų kenčiančiam žmogui. Tokių specialistų ieškok psichikos
sveikatos centruose, priklausomybių ligų centruose, socialinės pagalbos
tarnybose.
Tačiau vėl ir vėl kartoju tau, kad neužmirštum savęs. Kiekvienas žmogus turi gyventi savo gyvenimą.
Ar tavo aukojimasis nėra per didelė kaina, kurią tu moki už...
Beje, ką tu gauni už šią kainą? Ką perki?
Gal tau pačiai trūksta pasitikėjimo savimi, bijai likti viena, ir
rūpindamasi narkomanu jautiesi reikšmingesnė?
Visa tai kur kas greičiau, efektyviau ir pigiau galėtum gauti,
padirbėjusi su psichoterapeutu.
O jei vis tik jauti savyje stiprybės padėti draugui, apsispręsk, kiek laiko
tu jį remsi. Gal pusmetį, metus.
Įsivardink sau, kokių pasikeitimų santykiuose su draugu tu nori, ar jie
realūs. Ir jei per šį laikotarpį jūsų
santykiuose neįvyks norimi pokyčiai, mesk gelbėtojos vaidmenį ir gelbėk savo
gyvenimą.
O kad pakeliui nekiltų pagunda vėl prigriebti bevalį apsikvaišinusį
nelaimėlį, didink savo savivertę, augink pasitikėjimą savimi, tobulėk kaip
asmenybė. Tik taip įmanoma surasti
lygiavertį sau draugą, kuris galės ne tik priimti tavo rūpestį, bet ir mokės
pasirūpinti tavimi. Sėkmės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą