2017 m. vasario 20 d., pirmadienis

Draugas – narkomanas.  Kaip padėti?


Arūno Maniušio nuotr.
Sveiki, atrodo visai neseniai su gyvenimo draugu didžiulių valios pastangų dėka pradėjome tvarkyti labai didelę jo ir taip pat mūsų santykių problemą - priklausomybę nuo "žolės" vartojimo. Ši "žalioji fėja" daug metų (apytiksliai, kiek man žinoma, vartojo 8 metus ) būdavo kartu su juo įvairiose gyvenimo situacijose: kai būdavo linksma, kai būdavo liūdna, kai viskas sekdavosi ir priešingai - kai viskas slysdavo iš po kojų. Kiekvieną dieną, po kelis kartus. Pinigų buvo mažai, bet tam užtekdavo...  


Ir pagaliau - kažkokia dangiška šviesa apšvietė jį, įkvėpė naujam gyvenimui. Naujuosius metus pradėjo nesisvaigindamas. Tačiau dabar susiduriam su kitomis problemomis - staigi nuotaikų kaita, agresija, pyktis dėl menkniekių, labiausiai sunku su gebėjimu susikaupti, susikoncentruoti, prisiminti svarbius darbus, sunkiai ir bendrauja, sako tingi. Dienomis apima kažkoks nuolatinis mieguistumas, nors naktį gali prasėdėti nieko neveikdamas iki 3 val.  Šiuo metu apskritai atrodo, kad jį apėmė kažkokia depresija. Jis apskritai nenori nieko, niekur ir su niekuo. Visiška apatija. 

Aš labai stengiuosi pakelti nuotaiką, skatinti jį kažkokiai veiklai, nors kartais jaučiu, kad ir pati nebeturiu kantrybės. Skaičiau, kad tokie požymiai būna staigiai metusiems vartoti, bet mano nuomone, visas šias problemas reikia spręsti  dabar pat, kol neišsivystė  dar rimtesnės problemos. 

Tai kaip aš jam galiu padėti? Kaip man reikėtų su juo bendrauti, kad nesusilaukti agresyvios reakcijos (jos susilaukia visi aplinkiniai su kuriais jis bendrauja, net ir jo mama) ? Kaip apskritai jį reikėtų pradėti mokinti bendrauti su kitais žmonėmis? Kaip padėti jam išmokti susikaupti? Ir apskritai kaip ištaisyti ar pradėti taisyti visą šią sukeltą žalą?

Pagarbiai,

Aida



Labas, Aida, iš laiško nesupratau, ar tu gyveni kartu su draugu, ar atskirai, tačiau, matau, kad draugo problemas priimi kaip savo. Tu džiaugiesi, kad Naujus metus draugas pagaliau pradėjo be narkotikų, rūpiniesi, kaip galėtum padėti jam išsilaikyti be kvaišalų. 

Tu jau ne kartą patyrei nusiminimą, kai tavo pagalba buvo bevaisė, beviltiškumą ir pyktį, pasireiškiant draugo agresijai.  Natūralu, kad pritrūksta kantrybės, kai daug energijos reikalaujančios pastangos susigeria lyg vanduo į įkaitusį dykumos smėlį ir po akimirkos nelieka nė pėdsako.

Priklausomybę nuo kvaišalų turinčiųjų asmenų artimieji paprastai yra įtraukiami į priklausomybės verpetą. Tokiu būdu visas šeimos pasaulis sukasi apie narkomaną. Aida, panašu kad ir tu jau tapai priklausoma nuo savo draugo, kaip jis tapo priklausomas nuo žolės.  

Draugo problemą tu priimi kaip savo, kalbi tik apie jį, susidaro įspūdis, kad tavo pačios jausmai priklauso nuo to, kaip jaučiasi jis. Tikėtina, kad rūpinimasis draugu tau leidžia pajusti savo reikalingumą ir reikšmingumą.

Todėl pirmoji ir tiesiog būtina sąlyga – visų pirma padėti sau pačiai.  Tik gyvendama savo gyvenimą, išlikdama rami ir sveika, turėdama pinigų, tvarkydamasi savo buitį ir išlaikydama dvasios stiprybę, galėsi ir jam protingai padėti. T

Tik taip, jei saugodama save apsispręstum draugą palikti, tu nesulūši netekusi vilties, o galėsi pradėti naują gyvenimo etapą, žinodama, kad padarei, ką galėjai ar net daugiau.

Padėti narkomanui  tiesų nėra lengva, kaip ir jam pačiam sunku yra iškentėti neišvengiamai pasireiškiančias abstinencijos kančias. 

Tu tiksliai pastebėjai ir išvardinai, kaip draugui pasireiškia žolės rūkymo pasekmės.  Norint nors apytiksliai įsivaizduoti, kaip jaučiasi narkomanas krizės metu, galima įsivaizduoti, kas būtų, jei vienu metu  pasireikštų karštinė, pykinimas iki vėmimo, viduriavimas, raumenų ir sąnarių skausmai, drebulys, baisus galvos skausmas.

Taip besijaučiančiam žmogui ką nors sakyti yra beprasmiška.  Jo vienintelis tikslas yra daryti viską, kad tik šis košmaras baigtųsi.

Dar būtų naudinga žinoti, kaip sutrinka kvaišalus vartojusio asmens mąstymas.  Paprastai jis  mąsto ne pilnomis frazėmis, o tik minčių nuotrupomis, užsiciklina, greitai užmiršta, ką darė, ko norėjo, vadovaujasi refleksais.

Tad barantis,  keliant triukšmą, verkiant, daužant indus, pažadinsi jame sąlyginį refleksą „daryk kaip aš“ ir jis ims elgtis taip pat.  Ir tai nebus jo sąmoningi veiksmai – jis tik mašinaliai kartos elgesį, kurį mato.

Atsižvelgiant į mąstymo ypatumus kur kas naudingiau bus kalbėti su juo trumpais sakiniais, konkrečiai nurodant, ką turėtų daryti: „ateik į virtuvę“, „sėsk už stalo“, „paimk šaukštą“. 

Kalbėti reikėtų kaip įmanoma ramiau, nes tada ir jis, tegu ir mašinaliai, elgsis ramiai. Žinoma, toks narkomano elgesys įmanomas tik tada, kol nėra krizės.

Pasitaikius palankiam metui galima bandyti įtraukti draugą į kokią nors gydymo programą, kreiptis į specialistus, kurie išsamiau galės patarti, kaip padėti nuo narkotikų kenčiančiam žmogui. Tokių specialistų ieškok psichikos sveikatos centruose, priklausomybių ligų centruose, socialinės pagalbos tarnybose.

Tačiau vėl ir vėl kartoju tau, kad neužmirštum savęs.  Kiekvienas žmogus turi gyventi savo gyvenimą. Ar tavo aukojimasis nėra per didelė kaina, kurią tu moki už... 

Beje, ką tu gauni už šią kainą?  Ką perki?  Gal tau pačiai trūksta pasitikėjimo savimi, bijai likti viena, ir rūpindamasi narkomanu jautiesi reikšmingesnė?  Visa tai kur kas greičiau, efektyviau ir pigiau galėtum gauti, padirbėjusi su psichoterapeutu.  

O jei vis tik jauti savyje stiprybės padėti draugui, apsispręsk, kiek laiko tu jį remsi.  Gal pusmetį, metus. Įsivardink sau, kokių pasikeitimų santykiuose su draugu tu nori, ar jie realūs.  Ir jei per šį laikotarpį jūsų santykiuose neįvyks norimi pokyčiai, mesk gelbėtojos vaidmenį ir gelbėk savo gyvenimą.

O kad pakeliui nekiltų pagunda vėl prigriebti bevalį apsikvaišinusį nelaimėlį, didink savo savivertę, augink pasitikėjimą savimi, tobulėk kaip asmenybė.  Tik taip įmanoma surasti lygiavertį sau draugą, kuris galės ne tik priimti tavo rūpestį, bet ir mokės pasirūpinti tavimi.  Sėkmės!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą