Kuo gyvas pokalbis skiriasi nuo tekstinio bendravimo ir kodėl internetas ypač pavojingas vaikams

Šį tekstą paruošiau remdamasi prof. S. Kovaliovo mintimis iš video laidos „Propsichologija“, kurioje jis atsakinėjo į žiūrovų klausimus.

Prof. Poršnevas, tyrinėjęs žmogaus vystymosi dinamiką, nustatė, kad pirmieji žmogaus tarti žodžiai buvo pradėti vartoti ne kaip informacijos perdavimo priemonė, o kaip būdas kitam žmogui nutildyti, jį priversti paklusti. Ir tik žymiai vėliau žodžiai  įgavo ir kaip informacijos perdavimo funkciją.

Valdžios įtvirtinimo žodžiais funkcija iki šių laikų labai tvirtai laikosi mūsų kalboje. Jeigu paanalizuosime pasisakymus spaudoje ir televizijoje, pamatysime, kad juose pilna nurodymų, užuominų, įtampos, pranašavimų.

Tai, ką mes šiandien laikome bendravimu, iš tiesų nėra bendravimas. Dažniausiai mes žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame ritualus. Kalbą naudojame ne tiek informacijos perdavimui, kiek savotiškam laiko praleidimui.

Kažkas savo laiku yra pasakęs: „Tas, kas nesupras jūsų tylėjimo, niekada nesupras ir jūsų žodžių“. Tuo išreiškiama gili mintis, kad žmogiški santykiai - tai santykiai tarp žmonių, o ne tarp dviejų tekstinių procesorių.

Ne be reikalo manoma, kad pagrindinė komunikaciją vyksta neverbaliniame lygmenyje.  Statistiniais duomenimis 78 proc. informacijos perduodama neverbaliniu būdu - mes „skaitome“ nežymius pašnekovo judesius, motoriką.  Ir iš konteksto gauname daugiau informacijos nei iš kontento (turinio).

Kai bendraujame teksto lygmenyje, nematome pašnekovo veido, kūno judesių, negirdime balso.  Toks bendravimas vyksta kalbantis sms žinutėmis, forumuose rašomais tekstais.

Bendravimas vien tekstais veda į šizofreniją, kurios pagrindinis požymis – nesugebėjimas atskirti kontento (turinio) nuo konteksto. Šizofrenikai priima viską paraidžiui (pažodžiui).

Ne be reikalo psichologai perspėja, kad „gyvenimas“ socialiniuose tinkluose gali būti pavojingas.  Ypač vaikams. Nes, jeigu tuo pat metu, kai jie pradeda mokytis tarpusavio bendravimo,  jie ima siuntinėti vienas kitam „šypsenėles“, jie neišmoksta gyvai reikšti emocijų.

Internetas, kaip priemonė yra puikus dalykas. Internetas, kaip tikslas ir realybės pakaitalas - pasibaisėtina.
Neretai pasitaiko, kad žmogus bėga iš realaus pasaulio į virtualų, kadangi jis yra patrauklesnis, įdomesnis ir lengvesnis, nei realusis.  Ir palaipsniui nebelieka žmogaus. Jis tampa virtualaus pasaulio dalimi.

Kadaise A. Klarkas pasakė: „Kai Dievai nori sunaikinti žmoniją, jie dovanoja jai televiziją“. S. Kovaliovas pratęsė šią mintį: „... ir internetą“.